Rudeninės spalvos kažkodėl tai dvelkia nostalgija.
Galbūt tai dėl taip nesenai, taip netikėtai ir taip neišvengiamai pasibaigusios vasaros, kuri beužgimstančius pavasarinių žiedų aromatus ir skonius nejučia pakeitė gelsvai traškančiu šieno kvapu. Tai įvyko ne tik šiais metais… Vasaros spalvos nejučia virsdavo rudeninėmis, kai mes buvome maži, kai suaugome ir kai pasenome. Vaikystėje vasaros spalvos, kvapai ir skoniai mus žavi ilgiau. Galbūt todėl, kad mums daug ką reikia atrasti ir pažinti. Gyvename intensyviau, kiekvieną sekundę ir minutę esame vasaroje. Išgyvename vasarą visomis plaučių alveolėmis, visomis arterijomis ir venomis, plukdančiomis mūsų gyvybės vandenį į širdį ir iš jos… ir plačiai atmerktomis akimis.
Ir taip buvo iki mums ateinant į šį pasaulį; vaikštinėjant šio pasaulio takeliais, važinėjant keliais ir gatvėmis, ar skraidant iš vieno krašto į kitą lėktuvais. Panašu, kad ši spalvų ir nuotaikų kaita išliks ir mums palikus šį pasaulį. Turbūt tai vienas iš tų vienintelių, kiek stabilesnių ar tikresnių įvykių ar faktų, kurie nesulaikomai įvyksta ar egzistuoja.
Tai kaip atostogos, kurios visada baigiasi paskutine diena. Kokios ilgos ar trumpos bebūtų, vistiek sulaukiame paskutinės dienos. Bet kokiu atveju rudeninėse spalvose dar yra daug gamtinės jėgos ir gyvybės. Saulutės šviesa dar pasiekia mūsų langus ir šiltomis savo rankomis paglosto kambarių sienas, paliečia sofos, pagalvėlių ir šiltų antklodžių minkštus paviršius,
lengvai paliečia staliukus, laukiančius, kad kas nors padėtų kavos ar arbatos puoduką,
ir vazeles, lūkuriuojančias ant palangės, kad kas pamerktų gyvų gėlių ar įdėtų sausą puokštę.
Rudeninės spalvos, tai kaip kelioninis lagaminas, niekada, neleidžia užmiršti ar vis primena apie kelionę.
Nostalgija ir laimė yra viena šalia kitos, tik įsisupusios į skirtingos spalvos antklodes.
Ir durys yra visada atviros.. pasikeitimams.
Puikios nuotraukos galbūt įkvėps rudeniškai pasidabinti savo namus ir pamąstyti apie gyvenimo upės tėkmę.