Kūčių vakaras nepaprastas – tai papročių ir tradicijų laikas, burtų ir stebuklų metas. Tai yra vienintelė šeimos vienybės šventė, kuri tą vakarą surenka prie stalo visus artimuosius, neužmiršta ir nesančių: mirusių, išvykusių, sunkiai sergančių, jiems padedama po lėkštelę, kad ir jie dalyvautų šeimos vakarienėje. Ryte žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos nario likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį.
Tą ypatingą vakarą ant balta staltiese užtiesto stalo, po kuria padedamas kuokštas šieno, sunešami pačių pagaminti valgiai, beveik nenaudojant jokių mechaninių priemonių. Tai nemalti grūdai, pupos, žirniai, šalto spaudimo sėmenų aliejus, miško uogos, grybai, medus, džiovinti obuoliukai, žuvis. Tą vakarą nekepama karštų patiekalų, nes Kūčių valgiai yra šalti. Tai yra ir mirusiųjų vėlių maistas. Jos, visą adventą buvusios su mumis, tą vakarą pasimaitina ir vėl grįžta į savo dausas.
Kodėl ant Kūčių stalo nėra mėsos? Šį vakarą sudarome santarvės paktą su visais, taip pat su gyvuliukais, už kuriuos esame atsakingi. Todėl ne tik nevalgome jų mėsos, bet ir bent kartą per metus pasidalijame valgių likučiais nuo savo stalo. Anksčiau Kūčių vakarą daugiau pašaro buvo nešama ne tik naminiam gyvuliams, bet ir miško žvėreliams – tad Kūčių dieną negalima medžioti.
Vienas iš svarbiausių Kūčių vakarienės patiekalų yra kūčiukai. Jie kepami ne tik iš kvietinių, bet ir iš ruginių, grikinių miltų. Kai kurios šeimininkės tešlą pagardina aguonomis. Paskui padžiūvusius kūčiukus užpila sugrūstomis ar sumaltomis aguonomis, virintu vandeniu, įdeda medaus ar cukraus, išmaišo. Tai yra mėgstamiausias Kūčių vakarienės patiekalas, kuris kaip tradicija perduodamas iš kartos į kartą.
Dar vienas būtinas apeiginis patiekalas – kisielius. Dažniausiai jis verdamas iš spanguolių (raudonas) arba iš avižų (baltas). Neapsieisime ir be silkės. Tai yra reikšminga, nes Kristaus mokiniai buvo žvejai. Taigi, žuvis yra svarbus šventos vakarienės atributas. Ji įdaroma su svogūnais, raudonais burokėliais, žirneliais ir pan. Žuvis kepama, troškinama, ,,įvelkama“ į tešlą ir dar visokių įmantrybių prigalvoja mūsų šeimininkės.
Populiarus pasninko patiekalas yra žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis. Aukštaičiai mėgsta šutintus kviečius sumaišyti su medumi.
Ant stalo patiekiama dvylika patiekalų. Tai irgi prasminga, nes Biblijoje skaitome apie dvylika Kristaus apaštalų. Beje, metuose yra dvylika mėnesių, todėl kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą. Per Kūčių vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Kaip sakoma, nors po šaukštą visko reikia paragauti ir dar palikti mirusiųjų vėlėms – jos susirinks po vidurnakčio į namus ir visko paragaus.