Helovynas

Tamsiosios jėgos visuomet pasižymėjo magiška trauka. Užtenka prisiminti damų širdžių viliotoją grafą Drakulą, na, o pasitaikius progai pakutenti nervus ir gauti eilinę adrenalino dozę, tikriausiai patinka daugeliui:  tai ir vaikų „žygiai“ į apleistą namą su vaiduokliais, ir siaubo filmai, kuriuos pažiūrėję, naktį bijome net nueiti į kitą kambarį… Ir štai atėjo Helovynas, kai savo tamsiąsias fantazijas galime įgyvendinti taikiai ir labai originaliais būdais.

 Helovyno šventė mažai ką turi bendro su  idėja apie šventuosius, jau greičiau su Valpurgijos naktimi, kai raganos ir kitas blogis iš tikrųjų gali laisvai klaidžioti. Ši šventė siūlo linksmybes įvairiam skoniui: galima surengti šventę vaikams ir draugams su juokingais konkursais, papuošti namus, paruošti mistinę vakarienę arba nueiti į audringą šventinį helovyno kaukių vakarėlį.

Tačiau pirmiausia išsiaiškinkime, iš kur kilo ši šventė ir kaip ją geriau atšvęsti.

Helovyno šventė yra kilusi iš keltų savo laiku minėtos šventės Sauino. Tais laikais keltai, gyvenusieji šuiolaikinės Didžiosios Britanijos teritorijoje, metus dalindavo į dvi dalis – šviesiąją ir tamsiąją, vasaros ir žiemos. Spalio pabaigoje prasidėdavo tamsusis metų laikas, tradiciškai jo pradžią žymėdavo pilnatis. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Ši šventė pažymėdavo šalčio ir tamsos sezono pradžią. Natūraliai ją pradėta asocijuoti su žmogaus mirtimi. Keltai tikėdavo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Druidai iš ąžuolo šakų sukraudavo milžinišką Naujųjų metų laužą. Jame jie degindavo paaukotus gyvūnus. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų. O iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Sauino festivalis tęsdavosi ne vieną dieną ir buvo labai svarbus keltams.

Kartu su krikščionybės priėmimu Katalikų bažnyčia stengėsi pakeisti pagoniškąsias šventes bažnytinėmis. Ir štai IX amžiuje Romos katalikų bažnyčios popiežius Grigalius III lapkričio 1 dieną  paskelbė Visų šventųjų diena. Tą dieną visuomet būdavo šlovinami šventieji ir kankiniai. Taigi, žmonės ir toliau galėjo švęsti įprastą šventę, tik kitu pavadinimu. Beje, Helovyno pavadinimas  kilo iš iškreipto „All Hallows Even“ pavadinimo, kuris ir reiškia „Visų šventųjų diena“.

Na, o į Ameriką, iš kur Helovynas, tapęs viena žinomiausių švenčių, ir pradėjo savo žygį po visą planetą, atvežė airių emigrantai. Būtent Airijoje Helovyno šventimas „apaugo“ visais šiandien žinomais atributais – blogio ir siaubo kostiumais, moliūgais ir saldumynų prašinėtojais. Šiandien Helovynas nebepanašus nei į pagoniškąją Sauino šventę, nei į Visų šventųjų išvakares – Vėlines.

 Beje, entuziastai, užsiimantys senovės keltų tradicijų atgaivinimu, įsitikinę, jog reikėtų atskirti Helovyno ir Sauino švenčių šventimą. Juk nežiūrint to, kad Helovynas kilo iš senovinio keltų festivalio, obuolys nuo obels nukrito gana toli, ir dabar šios šventės turi mažai ką bendro.